Gedimino ainiai ir senovės lietuvių dievai: Valanda pas šviesiausiąjį kunigaikštį Joną Gediminą Beržanskį Klausutį

     Žaliajam kalne, Utenos gatvės gale, netoli 7-to forto, ant aukšto, stataus ir vaizdingo šlaito stovi vila Nr. 36. Tas kuklus, baltas mūro namukas yra nuolatinė šviesiausiojo kunigaikščio Gedimino Klausučio Beržanskio herbo Pomian ir Lietuvos bajorų sąjungos pirmininko rezidencija. Gražiais betono laipteliais užkopiu į kalną, pasibeldžiu į vilos duris ir, gavęs sutikimą įeiti, žengiu į kunigaikščio kabinetą.Mane pasitinka vidutinio ūgio, žilagalvis, bet dar gana stiprios išvaizdos senelis. Atsiprašęs už savo reportišką landumą, traukiu bloknotą ir prašau kunigaikščio paaiškinimų į man rūpimus klausimus.

Jonas Beržanskis. 1862-1936. (Šeimos archyvo nuotr.)

— Teko girdėti, kad šviesiausias kunigaikštis prisilaikote senovės lietuvių tikėjimo, — norėčiau apie tai šį tą išgirsti. Ar daug yra Lietuvoje šio tikėjimo pasekėjų, ar turi jie kokią šventovę ir kokios to tikėjimo apeigos?
– Aš tik tiek galiu pasakyti, kad jokios šio tikėjimo pasekėjų draugijos nėra, taip pat nėra Lietuvoje nei kur kitur jokios šventovės nei jokių ypatingų apeigų. Visame pasaulyje yra tik du žmonės, kurių pasuose pažymėta „senovės, lietuvių tikėjimo pasekėjas”, tai aš ir mano sūnus, kuris nūnai mokytojauja Žagarėje. Trečias žmogus, kurio pase buvo padarytas toks įrašas, buvo kunigas Liūdas Adomauskas, kuris vėliau pasisakė nepriklausąs jokiai tikybai ir tuo būdu išbraukė save iš šio tikėjimo pasekėjų tarpo.

— Vis tik įdomu būtų sužinoti, kokios šio tikėjimo dogmos ir apeigos? Juk senovės lietuviai buvo stabmeldžiai, garbino Perkūną ir t. t.
— Tai ne tiesa. Senovės lietuviai nebuvo stabmeldžiai ir jokių stabų negarbino. Tiktai krikščionybė įvedė stabų garbinimą įvairių statulų ir paveikslų pavidale, kurių ypač daug yra pas katalikus ir pravoslavus. Senovės lietuviai garbino saulę ir kitus gamtos reiškinius, be kurių negalimas, joks gyvybės klestėjimas ir kurių iš gamtos jokiu būdu negalima pašalinti. Ilgus amžius jie neturėjo jokių stabų ir tik daug vėlesniais laikais jie paėmė pavyzdį iš krikščionių ir pasidarė Perkūno, Patrimpo ir Pikuolio statulas. Bet tai nebuvo stabai ir lietuviai jų negarbino, bet laikė tik kaipo simbolinius žmogaus rankų kūrinius. Patrimpas vaizdavo gyvybės atsiradimą, Perkūnas — saulę; tai yra gyvybės išsivystymą ir šviesos, šilumos bei jėgos šaltinį, teikiantį viskam galimybę gyvuoti, ir Pikuolis — mirtį; tai yra gyvybės pabaigą. Kad lietuviai negarbino stabų, bet tik pačią gamtą, aišku ir iš to, kad jie niekada niekur nestatė jokių šventovių, nei mūrinių nei medinių, ir nepuošė jų brangenybėmis. Jie savo švenčių apeigoms, tai yra tam tikrų laikotarpių susirinkimams, pasirinkdavo gražiausias šalies vietas, gražiausiais ąžuolynais apaugusias kalvas ar kalnelius, prie gražių upių ir upelių ir tenai rinkdavosi į poilsio ir pasilinksminimo šventes. Tos vietos nesivadino šventovėmis, bet ramovėmis arba romuvomis, reiškia, ramybės ir poilsio vietomis. Pirmiausia vyriausia tokia romuva buvo Nadrovijoje, o vėliau buvo perkelta į Vilnių.

— Bet juk senovės lietuviai degindavo savo dievams aukas?
— Ir tai nebuvo aukos jokiems dievams, bet tik tradicinės apeigos, tik gražios pramogos, arba, taip sakant, švenčių programos paįvairinimas, taip pat, kaip muzika, šokiai ir dainos. Kai kurios tautos dar ir dabar turi tokias apeigas, kaip senovės lietuviai. Pavyzdžiui, čeremisai. Prieš karą man teko gyventi Uralo srityje, Permės gubernijoje, nes buvau tuo metu mokesčių inspektorium Krasnoufimske. Kaip pas lietuvius buvo šventi ąžuolynai, taip čeremisai turi šventus beržynus. Prie kiekvieno jų kaimo yra gražūs beržynėliai, kurių niekas nekerta, bet saugo ir tvarko. Keturis syk per metus: tai yra saulės grįžimo ir dienos su naktimi susilyginimo laiku, jie renkasi į tuos beržynus. Čia jų šventikas papiauna žinduolį kumeliuką ir jo krauju pašlaksto beržyną ir žmones. Kumeliuko mėsą deda į katilą ir verda. Paskui kiekvienas dalyvis gauna tam tikrą samtelį tos sriubos su mėsa: tai yra lyg savotiška komunija. Po to šventikas sako pamokslą ir liepia visiems pasimelsti. Jokių rašytų maldų ir poterių jie neturi; kiekvienas prašo aukščiausios dievybės tik to, kas jam reikalinga, būtina, malonu ir ko kuriam stinga. Paskui beržynėly keletą dienų visi puotauja, geria, valgo, šoka, dainuoja ir kitaip linksminasi. Jokių stabų jie neturi ir negarbina. Nėra jų turėję ir senovės lietuviai. Tos čeremisų šventės vadinasi Pura Juma, reiškia, poilsio ir linksmybės dienos.

— Visuomenėje man teko girdėti kalbą, kad kunigaikštis turite aukurą, senovės lietuvių dievų statulas ir joms pagerbti daromos tam tikros apeigos ?
— Tai yra nesąmonė ir piktos valios žmonių išmislas. Aš žinau, kad toki gandai yra paplitę ir žinau, kas juos skleidžia, bet apie tai aš visai nenoriu kalbėti. Kartą man važiuojant traukiniu, tūla ponia, inteligentė ir dvarininkė, pradėjo manęs klausinėti, ar aš esu girdėjęs apie tūlą stabmeldį, kuris nors aukštos kilmės ir mokytas, bet garbinąs stabus, vaikščiojąs jais apsikabinėjęs, turįs jų prisikaišiojęs kišenėse, užantyje ir kur kitur ir išsitraukęs juos dažnai bučiuojąs. Tada aš jai parodžiau savo pasą, kad įsitikintų, kad tai aš esu tas pats keistasis stabmeldis ir pasiūliau pasitikrinti, ar aš turiu prisikaišiojęs dievukų. Antras nuotykis buvo 1928 m. Viena studentų grupė pasikvietė į universitetą poną J., buvusį rusų dūmos atstovą, kad paskaitytų jiems paskaitą. Tas ponas ir pripasakojo studentams, kad yra Lietuvoje toks kunigaikštis Gediminas Klausutis Beržinskis, kuris garbina senovės lietuvių stabus, laiko juos
pasistatęs savo kambariuose ir po kiekvieno valgio patepa jiems lūpas sviestu ar taukais. Na ir ką į tai galima pasakyti. Tik tiek, kad negalima laikyti inteligentu ir rimtu žmogumi tokio asmens, kuris skelbia kitiems tai, ko pats nėra matęs nei girdėjęs. Keletas studentų, kurie to pono žodžiais nepatikėjo, buvo atvykę pas mane ir aš jiems parodžiau savo kambarius, kad įsitikintų, ar yra stabų mano namuose. Prašau tamstą apsižvalgyti mano namuose, ar matote nors vieną stabą. Nėra jų ir niekada nebuvo. Tai yra šlykštus prasimanymas.

— Kodėl Lietuvoje neatsiranda daugiau senovės lietuvių tikėjimo pasekėjų ?
— Todėl, kad niekas jo nepropaganduoja ir neperša. Aš pats taip pat jo neskelbiu ir nenoriu propaganduoti. Dargi nenoriu, kad apie tai net rašytų spaudoje. Aš džiaugiuosiu, kad pažinau tiesą ir išsilaisvinau nuo visokių varžtų, varžančių žmogaus dvasią ir protą, ir tuo esu laimingas. Tiesos niekam nereikia, piršti ar girti, nes ji to nereikalinga. Kas nori ir ieško tiesos, kiekvienas gali ją rasti, nes ji yra visur ir visame. Gi tikėjimas yra poezija, ne rašyta eilėmis, bet gyvenimo ir grožio poezija. Todėl nėra reikalo, grožėtis svetimųjų sukurta poezija, kada turime ją nuosavą, mūsų prabočių paliktą, šimtą kartų gražesnę už svetimųjų mums primestą ir kiekvieno savaip kraipomą. Poezija neturi žmogaus apsunkinti ir varžyti jo protą, bet turi švelninti gyvenimą, jį skaidrinti ir teikti džiaugsmą bei malonumą. Taip. Senovės lietuvių tikėjimo poezija buvo tame, kad grožėtis gamta, paįvairinti poilsio ir pasilinksminimo šventes ir pagerbti tuos gamtos reiškinius, be kurių nėra gyvybės nei gyvenimo. Saulė mūsų planetos gyvybės šaltinis, ugnis ir vanduo yra gyvybės klestėjimo pagrindai, todėl senovės lietuviai atiduodavo jiems pagarbą. Bet romuvose deganti amžinoji ugnis nebuvo laikoma dievybė, bet ypatingos priežiūros reikalingu dalyku. Iš istorijos žinome, kaip tais laikais buvo sunku išgauti ugnį. Todėl tam tikrose vietose buvo palaikoma amžinoji ugnis. Kiekviena sodyba, kiekvienas kaimas, valsčius, apskritis ir valdija turėjo amžinosios ugnies židinį. Ir vanduo nebuvo garbinamas, bet tik gerbiamas, kaip būtino gyvybei gėrio šaltinis. Žinoma, galima tai vadinti senovės lietuvių dievybėmis. Bet bile kokios dievybės sąvoka žmonių sukurtose formose yra fikcija. Medžiaga ir jėga yra amžina ir todėl gamtoje jokioms dievybėms nėra vietos.

Jono Gedimino – Beržanskio – Klausučio apeiginis aukuras (šeimos archyvo nuotr.)

— Ar oficialiai senovės lietuvių tikėjimas yra legalizuotas?
— Mes kalbame ne apie tikėjimą, bet apie tiesą, o tiesa nereikalinga jokių pripažinimų. Rusų laikais žmonėmis buvo laikomi tik pravoslavai. Jei į klausimą, ar esi pravoslavas, atsakydavai, kad ne, išgirsdavai: „očen žal” (labai gaila). Reiškia, būdavo reiškiamas pasigailėjimas, kad toks žmogus nėra žmogus, nes jis ne pravoslavas. Todėl 1905 m., išleidus aukščiausią manifestą apie sąžinės ir tikėjimo laisvę, tuojau padaviau prašymą, kad mano pase ištaisytų pažymėjimą apie tikybą ir vietoje katalikų tikybos įrašytų „senovės lietuvių tikėjimo” pasekėjas. Ot, štai mano daržely yra aukūras. Kaip dabar žemaičiuose prie kiekvienos grįčios statomas kryžius, taip senovėje būdavo statomi aukurai. Bet jie turėjo, tik poezijos prasmę. Metų ketvirčiuose arba saulėgrąžos laike ant šio aukuro uždegama kuoštelė sausos žolės. Tai savotiška pramoga, graži senovės tradicija, lyg koks pasveikinimas pavasario, vasaros, rudens arba žiemos, romantiška poezija — ir daugiau nieko. Bet jokios stabmeldystės čia nėra ir negali būti, — užbaigė pasikalbėjimą kilnus Gedimino ainis, šviesiausias kunigaikštis ir kuklus valstybės pensionierius.

 

Gedimino ainiai ir senovės lietuvių dievai: Valanda pas šviesiausiąjį kunigaikštį Joną Gediminą Beržanskį Klausutį . Laikraštis Sekmadienis. 1934m. Nr. 18 (322).

Žinias aprašui pateikė Jono Beržanskio duktė Minvydė Gediminaitė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *