Mūsų pirmasis radijo imtuvas

Pasakojimą užrašė Antanas Krištupas.

Šiais laikais nieko nebenustebinsi turėdamas net patį tobuliausią radijo imtuvą. Tad mintimis nusikeliu į 1960 – uosius metus ir savo pasakojimą skirsiu pirmąjam radijo imtuvui, kuris tais metais pasirodė mūsų namuose.

 

Gyvenome senoje, aplūžusioje, medinėje vienkiemio trobelėje netoli miško. Kaip žinia, tuomet elektros dar nebuvo. Tad ilgais ir tamsiais vakarais greitai pabosdavo sėdėti ir žiūrėti į degančią žibalinės lempos liepsnelę… Apie televizorių net girdėti nebuvom girdėję, tad nori – nenori, tekdavo anksti eiti miegoti.

 

Vieną gražią dieną mūsų namuose apsigyveno tikras stebuklas! Tėvelis, įžengė pro žemas trobos duris, įsikabinęs nugaron maišą, kuriame buvo naujutėlaitis, dar gyvenime nematytas aparatas.
– Vakale, parnešiau radėjė! – nukėlęs maišą ant plūktinės aslos pasakė tėvas. – Dabar galiesem klausytėis…
Nužvelgė linksmomis akimis mane ir mamą, kuri stovėdama prie pečiaus, šluostėsi rankas į prijuostę (kvartūgą). Bematant namuose kilo šurmulys – kur tą stebuklingą dėželę pastatyti, kad kuo greičiau galėtume įjungti ir kažką išgirsti.

 

Kaip minėjau, elektros neturėjom, o radijo imtuvas „Rodina 52 M“ gali parodyti, ką sugeba tik prijungus dvi didžiules baterijas ir akumuliatorių. Baterijos buvo sunkios ir ne ką mažesnės už pačią radiją. Tad iš krautuvės, esančios už poros kilometrų, tėvelis galėjo parnešti tik radijo imtuvą. O beterijas nupirko ir parnešė tik kitą dieną. Sunku nupasakoti, kokia buvo ilga naktis ir po jos ėjusi diena, belaukiant parnešamų batareikų. Taip norėjosi išgirsti kalbančią radiją!

 

Kai batareikos ant tėvelio nugaros atkeliavo į namus ir atidžiai jas prijungė, teko dar vienas mano vaikiškos kantrybės išbandymas. Gi be antenos radija tik šnypštė ir nieko nekalbėjo…

 

Taigi, tėvelis iš miško parnešė dvi ilgas, kokių 3-4 metrų ilgio medines kartis. Nuskuto nuo jų žievę ir vieną prikalė aukštai prie trobos galo, o kitą – prie vasarinės virtuvės stogo viršaus. Tarp tų karčių viršūnių, aukštai ištempė vielą ir vieną jos galą nuvedė žemyn iki lango. Po to pragręžęs skylę per aptrešusio lango rėmą, vielos galą įvėrė į vidų ir prijungė prie radijos. Kadangi antenos viela lauke turėjo būti iškelta aukštai, kad pagautų signalą, reikėjo dar į žemę įkalti geležinį strypą, kuris vadinosi įžeminimu. Įžeminimas buvo reikalingas tam, kad į anteną pataikęs perkūnas, galėtų greitai pasiekti žemę ir nesudegintų radijos bei trobos…

 

Pagaliau viskas paruošta ir nekantriai tėvas pasuko radijos įjungimo rankenėlę. Užsidegė raudona lempelė priekyje ir ėmėme laukti, kol radija įkais ir pradės kalbėti žmogaus balsu.

– Dėmesio, kalba Vilnius! – pasigirdo iš dėžės moteriškas balsas.

(Tai – diktorės Udinės Nasvytytės balsas. Nuo 1956 m. Lietuvos radijo diktorė, skaitovė, renginių vedėja. 2000–2008 m. Lietuvos bajorų karališkos sąjungos vadė.)

O stebukle! Šneka! Kad šneka, tai dar pusė stebuklo, bet kaip tokioje mažoje radijos dėželėje telpa žmogus!?. Kaip gali garsas per vielą iš lauko ateiti?.. Daug klausimų iškilo man. O kai tėvelis pasakė, kad vakare klausysimės dar ir Amerikos balso, tai jau visai pasimečiau ir nebežinojau, kas toje radijoje įdėta, kad balsas net iš Amerikos bus girdėti.

Deja tuomet, Amerikos balso tekdavo klausytis prikišus ausį prie pat radijos ir viena ranka vis po truputį sukioti rankenėlę, kad pagautum Amerikos balso stoties garsą. Tuomet ši stotis buvo slopinama dideliais trukdžiais.
Be Amerikos balso klausydavomės žinių iš Vilniaus, radijo teatro ir, vėliau – pageidavimų koncerto. Ilgai klausytis nebuvo galima, kad „batareikos“ nenusėstų. Jos nebuvo pakraunamos, tad pasibaigus energijai, reikėdavo pirkti naujas…
Pirmaisiais metais radijos klausydavomės tik vakare, kai jau būdavo visi darbai lauke baigti ir gyvuliai pešerti. Susėsdavome tada, kuo arčiau, pusračiu apie radiją ir klausydavomės žinių. Gaudydavome kiekvieną žodį, o išgirdę kokį „keistesnį“, negirdėtą, atkartodavome savo balsais. Kokios būdavo transliuojamos laidos? Be paminėtų žinių, klausėmės „Linksmojo subatvakario“, Tai buvo lietuviškos muzikos koncertai, kuriuos vesdavo ir linksmai pakomentuodavo žodžio kišenėje neieškantis žmogus – aktorius Alfas Radzevičius, kitaip – Dėdė Steponas“.
Pasak „Linksmojo subatvakario“ autoriaus B. Dačiulio, vieno balso buvo mažoka – visada linksmiau išeina, jei bent dviese kalbasi, todėl „Linksmasis subatvakaris“ buvo pradėtas plėsti, atsirado Teta Marijona, atsirado Vladas Jurkūnas – labai geras humoristas, vaidinęs užkietėjusį senbernį Dzidorių, Marija Rasteikaitė, Irena Gerasimavičiūtė ir kiti.  Tos laidos Lietuvoje buvo labai reikalingos. Pasijuokdavo jose ir iš geriančių, ir iš vagiančių – visais laikais tokių žmonių netrūko. Bet apie kaimo žmogų čia buvo kalbama šviesia gaida. Tik dabar rašoma, kad kaimas prasigėręs.
Paklausykite vieno „Linksmojo subatvakario“ ištraukos:

Labai mėgstami ir laukiami buvo Radijo teatras, pageidavimų koncertas, pasakėlė vaikams.

Pabaigai, kviečiu paklausyti to meto radijo teatro įrašą Palangos Juzė.


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *